Vengiantis prisirišimas: kodėl artumas gali jaustis kaip spaudimas

Kaip atrodo vengiantis prisirišimas?

Šis stūmimo ir traukimo šokis gali būti klaidinantis ir skausmingas. Dažnai abu partneriai jaučiasi nesuprasti ir vieniši. Šis modelis psichologijoje turi pavadinimą – jis vadinamas vengiančiu prisirišimu. Tai nėra apie nerūpestingumą, o apie tai, kaip žmogus ankstyvoje vaikystėje išmoko elgtis su artumu ir nepriklausomybe.

Įsivaizduokite žmogų, kuris labiausiai vertina savo nepriklausomybę. Jis gali būti labai savarankiškas, dažnai mieliau sprendžia problemas pats, neprašydamas pagalbos. Santykiuose toks žmogus gali atrodyti visiškai gerai jaučiantis vienas, net kai tikėtumėtės, kad jis norės daugiau ryšio. Jie dažnai vengia gilių emocinių pokalbių ir sunkiai išreiškia jausmus, ypač pažeidžiamus.

Kai santykiai tampa rimti ar intymūs, jie gali sukurti atstumą. Tai gali reikšti, kad jie tampa užsiėmę darbu, susitelkia į pomėgius ar net emociškai atsitraukia. Jie gali jaustis nepatogiai dėl per daug intymaus fizinio artumo arba sunkiai įsipareigoti. Tai nereiškia, kad jie nenori meilės ar ryšio – jie tiesiog turi stiprų poreikį asmeninei erdvei ir autonomijai. Kartais šis modelis vadinamas atmetančiu-vengiančiu, nes tokie žmonės dažnai atmeta savo pačių artumo poreikius ir partnerio poreikį ryšiui. Tai suprasti yra raktas į visų Prisirišimo stilių santykiuose – išsamų vadovą.

Kodėl artumas gali jaustis kaip spaudimas

Žmogui, turinčiam vengiantį modelį, artumas iš tiesų gali jaustis kaip grėsmė. Tai nėra sąmoningas pasirinkimas būti sunkiu – tai giliai įsišaknijęs jausmas. Iš jų perspektyvos, per didelis artumas gali reikšti savęs, laisvės ar gebėjimo priimti savo sprendimus praradimą. Jie gali nerimauti, kad bus kontroliuojami ar priblokšti kito žmogaus poreikių. Ši baimė būti prarytam yra galingas variklis, skatinantis jų poreikį erdvei.

Pagalvokite apie tai taip – jei užaugote išmokę, kad jūsų poreikiai nebuvo patenkinti, kai buvote per daug reiklūs, arba kad pažeidžiamumas atnešė skausmą, natūraliai išmokote save saugoti. Laikui bėgant, ta apsauga virsta stipriu nepriklausomybės troškimu. Taigi, kai partneris nori priartėti, tai gali sukelti senus pavojaus signalus, net jei dabartinė situacija yra saugi. Tai gynybos mechanizmas, padedantis išlaikyti saugumo ir kontrolės jausmą. Tai smarkiai skiriasi nuo žmogaus, kuris gali patirti Nerimastingą prisirišimą – požymius, priežastis ir kaip jaustis saugiai.

Deaktyvuojančios strategijos – kas jos yra ir kodėl atsiranda

Kai žmogus, turintis vengiančių polinkių, pradeda jaustis per arti ar priblokštas, jis naudoja vadinamąsias „deaktyvuojančias strategijas“. Tai būdai, kuriais jie bando sumažinti arba „deaktyvuoti“ savo prisirišimo sistemą – tą mūsų dalį, kuri siekia ryšio. Jie nėra skirti jums pakenkti, o valdyti savo paties diskomfortą.

• Susitelkimas į trūkumus: Jie staiga gali rasti partnerio ydų, sumenkindami teigiamus jausmus.
• Atstumo kūrimas: Tai gali būti fizinis, pavyzdžiui, daugiau laiko praleidžiant vienam, arba emocinis, pavyzdžiui, vengiant gilių pokalbių.
• Fantazavimas apie kitus: Jie gali galvoti apie praeities santykius ar įsivaizduoti „tobulą“ partnerį, kuris neegzistuoja, kad išvengtų visiško ryšio su dabartiniu partneriu.
• Atsitraukimas po intymumo: Po artumo akimirkos jie gali staiga atsitraukti ar elgtis šaltai.
• Slėpimas paslapčių: Nesidalinimas tuo, kas juos suartintų.
• Įsipareigojimų vengimas: Dvejojimas apibrėžti santykius ar kurti ateities planus.

Šios strategijos padeda jiems atgauti nepriklausomybės ir kontrolės jausmą. Tai jų būdas valdyti tai, kas jiems atrodo intensyvi emocinė situacija. Kartais tai gali privesti prie Nerimastingo-vengiančio spąstų – kodėl šie du nuolat vienas kitą randa.

Ar tai šaltumas, ar tik erdvės poreikis?

Lengva supainioti vengiantį elgesį su rūpesčio stoka ar tikru šaltumu. Kai partneris atsitraukia, atrodo tolimas ar sunkiai rodo meilę, gali atrodyti, kad jis jūsų nemyli. Tačiau daugumai žmonių, turinčių vengiantį modelį, tai netiesa. Jie dažnai giliai rūpinasi, bet viduje kovoja su tuo, kaip elgtis su artumo intensyvumu.

Jų erdvės poreikis yra tikras poreikis, o ne jūsų atstūmimas. Tai tarsi vidinis pavojaus signalas, kuris įsijungia, kai jie jaučia, kad jų asmeninės ribos pažeidžiamos arba nepriklausomybei gresia pavojus. Jiems gali reikėti laiko vienatvei, kad pasikrautų, apdorotų jausmus ar tiesiog vėl susijungtų su savimi. Tai skiriasi nuo žmogaus, kuriam iš tiesų nerūpi. Iššūkis yra efektyviai perteikti šį poreikį ir rasti būdų jį patenkinti nepakenkiant santykiams. Šio skirtumo supratimas gali padėti į santykius žiūrėti su didesne empatija, o gal net atlikti prisirišimo stiliaus testą, kad geriau suprastumėte save ir savo partnerį.

Užaugti su vengiančiu modeliu

Mūsų prisirišimo modeliai dažnai pradeda formuotis labai anksti, remiantis mūsų patirtimi su pirminiais globėjais. Jei vaiko poreikiai buvo nuolat atmetami arba jei jis išmoko, kad per didelis reiklumas veda prie atstūmimo ar susierzinimo, jis gali prisitaikyti tapdamas labai savarankišku. Jie išmoksta slopinti natūralų artumo ir emocinės raiškos troškimą, nes tai atrodė nesaugu ar neveiksminga.

Pavyzdžiui, jei kūdikis verkė ir dažnai būdavo paliekamas vienas, arba jei jo tėvai buvo emociškai neprieinami, jis gali nustoti tiek verkti. Jie išmoksta, kad gali pasikliauti tik savimi. Tai nereiškia, kad jų tėvai buvo blogi žmonės – dažnai jie darė viską, ką galėjo, atsižvelgdami į savo pačių gyvenimo patirtį. Tačiau ši ankstyva patirtis išmoko žmogų, kad emocinė nepriklausomybė yra saugiau nei pasikliauti kitais. Šie modeliai nėra fiksuoti, ir žmonės tikrai gali išmokti Kaip laikui bėgant tapti saugiau prisirišusiais.

Suteikti ir gauti erdvės be žalos

Abiem partneriams santykiuose, kuriuose yra vengiančių polinkių, labai svarbu rasti pusiausvyrą tarp artumo ir erdvės. Jei esate partneris žmogaus, turinčio vengiantį modelį, stenkitės gerbti jo poreikį pabūti vienam. Suteikite jam erdvės, kai jis to prašo, ir nepriimkite to asmeniškai. Kai jie atsitraukia, stenkitės jų agresyviai nesivyti, nes tai gali priversti juos dar labiau atsitraukti. Vietoj to, ramiai išsakykite savo jausmus ir aiškiai išdėstykite savo poreikius, tada palikite jiems laiko atsakyti, kai bus pasiruošę. Taip pat galite išbandyti klausimus poroms, kad paskatintumėte gilesnius, bet ne tokius intensyvius pokalbius.

Jei turite vengiančių polinkių, stenkitės komunikuoti savo erdvės poreikį dar prieš jausdamiesi priblokšti. Užuot tiesiog atsitraukę, pasakykite kažką panašaus: „Man reikia šiek tiek laiko pabūti vienam, kad pasikraučiau, bet mielai vėl susisieksiu vėliau.“ Svarbu prisiimti atsakomybę už savo erdvės poreikį ir leisti partneriui suprasti, kad tai nėra atstūmimas. Pasitikėjimo kūrimas aplink šias ribas leidžia abiem jaustis saugiems ir gerbiamiems. Tai ypač svarbu Tolimuosiuose santykiuose, kur fizinis atstumas jau yra veiksnys.

Mokytis pasitikėti artumu, o ne spaudimu

Pakeisti vengiantį modelį reikia laiko, savimonės ir dažnai palaikančio partnerio. Tai apima mokymąsi pamažu mesti iššūkį įsitikinimui, kad artumas prilygsta savęs praradimui. Tai reiškia praktikuoti pažeidžiamumą mažais žingsneliais, dalintis jausmais net kai tai nepatogu, ir leisti sau kartais pasikliauti partneriu. Tai taip pat reiškia pripažinti, kad partnerio artumo troškimas dažnai yra meilės išraiška, o ne bandymas jus kontroliuoti.

Vengiančio žmogaus partneriui tai reiškia nuosekliai patikinti, kad jų nepriklausomybė yra vertinama. Parodykite, kad galite būti artimi neužgoždami jų ir kad gerbiate jų ribas. Abu žmonės gali dirbti kartu, kad sukurtų santykius, kuriuose asmeninė erdvė yra gerbiama, o emocinis ryšys taip pat puoselėjamas. Tikslas yra sukurti santykius, kurie jaustųsi saugūs visiems, judant link Saugaus prisirišimo – kaip jis atrodo kasdien, kai artumas nebejaučiamas kaip spaudimas, o kaip komforto ir džiaugsmo šaltinis.

Avoidant vs. Secure Attachment

Praktiniai patarimai

Trumpai

Vengiantis prisirišimas apibūdina modelį, kai žmonės gali atitolti artimuose santykiuose, dažnai dėl stipraus nepriklausomybės poreikio ir baimės būti užvaldytiems. Tai nėra šaltumas, o būdas valdyti spaudimo jausmus. Suprasdami deaktyvavimo strategijas ir aiškiai išsakydami erdvės poreikį, partneriai gali kurti pasitikėjimą ir sveikesnius ryšius.

Dažnai užduodami klausimai